Grybavimo sezonui įsibėgėjus, miškuose vėl pasirodo šimtai rūšių grybų, o kartu ir padidėjusi rizika supainioti vertingas valgomas rūšis su pavojingomis. Žalsvoji musmirė, laikoma viena nuodingiausių pasaulyje, kasmet vis dar apgauna net patyrusius grybautojus. Nors informacijos apie ją netrūksta, daugelis miško lankytojų neįvertina šio grybo klastingumo ir panašumo į kai kurias mėgstamas valgomas rūšis.
Kuo žalsvoji musmirė pavojinga?
Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) pasižymi itin stipriais toksinais – amatoksinais, kurie negrįžtamai pažeidžia kepenų ir inkstų ląsteles. Nuodingos yra visos grybo dalys, įskaitant kepurėlę, kotą, lakštelius ir net sporų miltelius. Svarbiausia tai, kad toksinai neirsta nei verdant, nei džiovinant, nei kitaip termiškai apdorojant.
Dažnai apsinuodijimas prasideda lengvais simptomais, kurie primena apsinuodijimą maistu – pykinimas, vėmimas, silpnumas. Tačiau vėliau būklė staiga pagerėja, sukurdama klaidingą įspūdį, kad pavojus praėjo. Tuo metu toksinai tyliai naikina kepenis, o pagalba tampa daug sudėtingesnė.
Kaip atpažinti žalsvąją musmirę?
Nors iš pirmo žvilgsnio šis grybas gali atrodyti niekuo neišsiskiriantis, yra keletas itin svarbių požymių, kurių praleisti nereikėtų:
- Kepurėlės spalva: nuo žalsvai alyvuogių iki gelsvai žalsvos, kartais beveik balta.
- Žiedas ant koto: baltas, platus, dažnai nukaręs.
- Taurė (volva) prie pagrindo: didelė, balta ir maišelio formos – tai vienas svarbiausių atpažinimo požymių.
- Sporų spalva: balta, kaip ir daugumos musmirių.
- Malonus kvapas: subrendę egzemplioriai gali turėti saldoką kvapą, panašų į medų – tai dažnai klaidina grybautojus.
Būtent volva, esanti grybo pagrinde, yra vienas aiškiausių bruožų, tačiau ji dažnai lieka dirvožemyje, jei grybas išraunamas neatsargiai. Daugelis apsinuodijimų įvyksta būtent dėl to, kad grybautojai nenukasa žemės aplink kotą.
Dažniausios klaidos, dėl kurių grybautojai supainioja rūšis
Lietuvoje žalsvoji musmirė dažnai painiojama su populiariomis valgomomis rūšimis, tokiomis kaip žaliuokės, gudukai ar kai kurie baltikai. Pagrindinės klaidos:
- Nenukerpama ir neapžiūrima grybo apačia, todėl nepastebima volva.
- Pasikliaujama tik kepurėlės spalva, neatsižvelgiant į kitus požymius.
- Nepakankama patirtis ar skubėjimas miške.
- Rėmimasis senais įsitikinimais, pavyzdžiui: „nuodingi grybai kirmija“ – tai netiesa, žalsvoji musmirė dažnai būna kirmėliška.
Ką daryti įtariant apsinuodijimą?
Net jei suvalgytas vos nedidelis kiekis žalsvosios musmirės, būtina nedelsiant kreiptis į medikus. Neužtenka laukti simptomų – kuo anksčiau žmogus patenka į gydymo įstaigą, tuo didesnė tikimybė išvengti mirtinų padarinių.
Veiksmai, kurių reikėtų imtis:
- Skubiai skambinti skubiosios pagalbos numeriu.
- Išsaugoti grybo likučius ar nuotraukas – tai padės nustatyti rūšį.
- Negalima laukti „kol pagerės“ – per kelias valandas toksinai jau gali daryti žalos.
Kaip saugiai rinkti grybus?
Saugus grybavimas reikalauja ne tik žinių, bet ir disciplinos. Ekspertai primena kelias esmines taisykles:
- Rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate 100 procentų.
- Kiekvieną grybą ištraukti su visu pagrindu, kad būtų matyti volva ar jos nebuvimas.
- Nevartoti senų ar pažeistų egzempliorių.
- Neklausyti nepatikrintų patarimų, perduodamų iš lūpų į lūpas.
- Prireikus naudotis patikimais grybų atpažinimo šaltiniais.
DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)
Ar žalsvoji musmirė visada būna žalsvos spalvos?
Ne, kai kurie egzemplioriai gali būti visiškai balkšvi. Todėl grybą būtina vertinti pagal visus požymius, ypač pagrindo struktūrą.
Ar galima neutralizuoti jos nuodus verdant ar džiovinant?
Ne. Amatoksinai atsparūs karščiui ir neišnyksta jokiu paruošimo būdu.
Kaip atskirti žaliuokę nuo žalsvosios musmirės?
Žaliuokės neturi volvos, jų kotas ne toks trapus, o kepurėlės spalva ryškesnė ir su būdingomis koncentruotomis juostomis. Be to, žaliuokės paprastai auga smėlinguose pušynuose, o žalsvoji musmirė mėgsta lapuočių miškus.
Ar žalsvoji musmirė dažna Lietuvoje?
Taip, ji paplitusi visuose šalies regionuose, ypač ąžuolynuose, beržynuose ir mišriuose miškuose.
Kiek žalsvosios musmirės reikia apsinuodijimui?
Mirtinai pavojinga gali būti net pusė kepurėlės, todėl rizika yra itin didelė.
Sezoniniai pokyčiai ir žalsvosios musmirės paplitimo tendencijos
Pastaraisiais metais grybų žinovai pastebi, kad dėl klimato šiltėjimo žalsvoji musmirė pasirodo vis ilgiau – nuo vasaros vidurio iki vėlyvo rudens. Kai kuriose teritorijose šios rūšies gausėja, todėl ir apsinuodijimo rizika didėja. Miško lankytojai raginami būti atidesni ne tik rudenį, bet ir vasarą, kai įprastai tikimasi saugesnių grybų rūšių.
