Vėjaraupiai – tai viena dažniausiai pasitaikančių ir labiausiai užkrečiamų virusinių infekcijų, su kuria dauguma žmonių susiduria dar ankstyvoje vaikystėje. Nors šios ligos pavadinimas daugeliui kelia prisiminimus apie stipriai niežtinčius šašelius ir visą kūną dengiantį žaliąjį briliantiną, šiuolaikinė medicina ir tinkama, moderni odos priežiūra leidžia šį iššūkių kupiną laikotarpį išgyventi kur kas lengviau bei patogiau. Vis dėlto, sėkmingo, greito sveikimo ir komplikacijų prevencijos raktas slypi ankstyvoje diagnostikoje. Laiku pastebėjus pirmuosius ligos požymius, galima ne tik efektyviau palengvinti sergančio vaiko ar suaugusiojo būklę, bet ir atsakingai apsaugoti aplinkinius nuo nevaldomo ir greito viruso plitimo visuomenėje. Būtent todėl labai svarbu tiksliai žinoti, kaip išoriškai atrodo vėjaraupių bėrimas skirtingose evoliucijos stadijose, kokie kiti kūno signalai išduoda artėjančią ligą ir į ką atkreipti dėmesį, kai ant odos pasirodo patys pirmieji, iš pirmo žvilgsnio neaiškūs spuogeliai.
Daugelis informacijos šaltinių siūlo daugybę patarimų, tačiau geriausias būdas pasirengti šiai virusinei infekcijai – susipažinti su realiais, apčiuopiamais simptomais, pradedant nuo menkiausio kūno temperatūros pokyčio iki akivaizdžių specifinių odos pažeidimų. Literatūroje ir nuotraukose, atspindinčiose skirtingus ligos etapus, matomi labai nevienodi vaizdai, todėl svarbu išmokti susieti vizualinę informaciją su fiziniais kūno pojūčiais. Šis išsamus gidas padės jums sujungti teorines žinias su praktiniu situacijos atpažinimu namų sąlygomis, kad prireikus galėtumėte reaguoti užtikrintai ir be nereikalingos panikos.
Pirmieji vėjaraupių pranašai: į ką atkreipti dėmesį prieš pasirodant bėrimui
Daugelis tėvų ir suaugusiųjų ligą pastebi ir diagnozuoja tik tada, kai ant kūno iškyla akivaizdžios, raudonos ir niežtinčios pūslelės. Tačiau Varicella-zoster virusas organizme pradeda savo aktyvią veiklą ir sukelia pirmuosius pokyčius kur kas anksčiau. Pirmieji simptomai, pasireiškiantys dar iki bėrimo, dažnai primena įprastą peršalimui, pervargimui ar gripui būdingą negalavimą, todėl juos itin nesunku supainioti su kitomis, mažiau pavojingomis kvėpavimo takų infekcijomis.
Likus maždaug vienai ar dviem dienoms iki būdingo pūslelinio bėrimo atsiradimo, sergantysis jau gali susidurti su šiais prodrominiais (išankstiniais) simptomais:
- Staigus kūno temperatūros pakilimas: karščiavimas gali svyruoti nuo nedidelio (apie 37,5 °C) iki gana aukšto (39 °C ar daugiau). Karščiavimas ypač stipriai pasireiškia vyresniems vaikams, paaugliams ir suaugusiems asmenims.
- Bendras silpnumas, letargija ir nuovargis: vaikas gali tapti neįprastai vangus, irzlus, atsisakyti žaisti su mėgstamais žaislais ar visiškai prarasti apetitą. Kūdikiai gali nepaliaujamai verkti dėl jiems dar nesuprantamo diskomforto.
- Galvos ir raumenų skausmai: tai tipiškas stiprios virusinės intoksikacijos požymis, sukeliantis sunkumą bei diskomfortą visame kūne.
- Virškinimo trakto sutrikimai: kai kuriems vaikams dar prieš atsirandant odos pakitimams gali skaudėti pilvą, atsiranda lengvas pykinimas.
- Gerklės skausmas ir lengvas, sausas kosulys: kartais virusas pirmiausia pažeidžia viršutinius kvėpavimo takus, imituodamas faringitą.
Jei jūsų vaikas lanko ugdymo įstaigą (darželį, mokyklą), kurioje pastaruoju metu jau užfiksuoti ar patvirtinti vėjaraupių atvejai, ir staiga pastebite aukščiau išvardintus simptomus, turėtumėte būti ypač budrūs. Tokiu atveju būtina atidžiai ir reguliariai stebėti jo odą – ypač krūtinės, nugaros, kaklo bei plaukuotosios galvos dalies sritis, ieškodami pirmųjų bėrimo ženklų.
Bėrimo evoliucija: kaip keičiasi odos pažeidimai
Pagrindinis, nesunkiai atpažįstamas ir unikalus skiriamasis vėjaraupių bruožas yra specifinis bėrimas, kuris pasižymi itin greita bei dinamiška evoliucija. Ant to paties kūno ploto vienu metu galima pamatyti visas bėrimo stadijas – nuo visiškai naujų rausvų dėmelių iki jau besiformuojančių ar džiūstančių šašelių. Bėrimas dažniausiai prasideda krūtinės, nugaros, pilvo ar veido srityse, o vėliau agresyviai plinta į kitas kūno dalis, įskaitant net ir tas vietas, kurių nepasiekia saulė – galvos plaukuotąją dalį, burnos gleivinę, akių vokus ir net lytinius organus.
Raudonos dėmelės ir papulės
Pačioje ligos pradžioje ant sergančiojo odos atsiranda nedidelės, plokščios, raudonos ar rožinės spalvos dėmelės, mediciniškai vadinamos makulomis. Pažvelgus į jas, jos gali atrodyti lygiai taip pat, kaip paprasti uodų įkandimai, šilumos bėrimas ar nedidelė, lokali alerginė reakcija į maistą. Tačiau skirtumas tas, kad per kelias valandas šios plokščios dėmelės šiek tiek iškyla virš odos paviršiaus ir tampa kietais, apčiuopiamais spuogeliais – papulėmis. Šiame ankstyvame etape jau gali prasidėti intensyvus, erzinantis niežulys, kuris labai greitai tampa vienu didžiausių fizinių ir psichologinių iššūkių sergančiajam.
Vandeningos pūslelės (Vezikulės)
Tai yra klasikinė, bene geriausiai atpažįstama ir daugiausiai diskomforto kelianti vėjaraupių stadija. Iškilios papulės labai greitai, vos per 12–24 valandas, transformuojasi ir virsta skysčio pripildytomis pūslelėmis. Medicinoje šios struktūros vadinamos vezikulėmis. Jos yra išsidėsčiusios paviršutiniškai, jų sienelės yra labai plonos ir trapios, o aplink pūslelę visuomet matomas ryškiai rausvas uždegiminis lankelis. Vaizdžiai ir poetiškai jos medicinos vadovėliuose dažnai apibūdinamos kaip „rasos lašas ant rožės žiedlapio“.
Pūslelių atsiradimas dažnai vyksta labai intensyviais protrūkiais. Gali atrodyti, kad vakare užmiegant vaikas turėjo vos kelis spuogelius, o ryte atsibunda nusėtas dešimtimis ar net šimtais naujų, skysčio pilnų vezikulių. Pūslelių viduje esantis skystis iš pradžių būna visiškai skaidrus, tačiau ilgainiui, kovojant imuninei sistemai, jis susidrumsčia, pabąla ir tampa panašus į pūlius. Kiekviena tokia pūslelė yra tarsi nedidelis rezervuaras, kuriame knibždėte knibžda viruso dalelės, todėl sergantysis šiuo metu yra maksimaliai užkrečiamas aplinkiniams. Būtent šios pūslelės yra ypač pažeidžiamos – besidraskant jas ypač lengva nudraskyti, dėl ko atsiranda atviros žaizdos, išauga antrinės bakterinės infekcijos rizika ir atsiranda didelė gilių randų tikimybė.
Šašeliai ir gijimo procesas
Paskutinis aktyvaus bėrimo etapas prasideda tuomet, kai pūslelės pratrūksta dėl mechaninio trynimo arba pačios natūraliai sudžiūsta. Jų vietoje pradeda formuotis kieti, rudi, tamsiai raudoni ar net gelsvi šašeliai. Paprastai vienam spuogeliui pereiti visą pilną ciklą – nuo plokščios dėmelės iki sauso šašo – prireikia maždaug kelių dienų. Tačiau kadangi nauji bėrimo elementai ant organizmo atsiranda bangomis (paprastai šios bangos trunka per pirmąsias 3–5 dienas), odos paviršiuje nuolat vyksta visos trys anksčiau aprašytos fazės vienu metu.
Džiūstantys ir gyjantys pažeidimai taip pat gali sukelti stiprų tempimo ar kutenimo jausmą odoje. Labai svarbu leisti šaškeliams nukristi patiems. Per anksti, jėga nugrapščius šašą, žaizdelė vėl atsidaro, gijimo procesas prasideda iš naujo, o po savęs tokia trauma beveik visada palieka vadinamąjį „vėjaraupių randą“ – nedidelę, apvalią duobutę odoje. Kai absoliučiai visi pažeidimai pasidengia sausais šašeliais ir naujų pūslelių nebeatsiranda bent 24 valandas, žmogus mediciniškai laikomas nebeužkrečiamu ir pavojaus kitiems nebekelia.
Kaip atskirti vėjaraupius nuo kitų vaikiškų ligų
Dėl gana panašių ir nespecifinių pirminių simptomų vėjaraupius kartais galima labai lengvai supainioti su kitomis virusinėmis, bakterinėmis ar alerginių odos reakcijų formomis. Pateikiame pagrindinius, akivaizdžius skirtumus, kurie padės išsklaidyti abejones ir priimti teisingus sprendimus:
- Vėjaraupiai prieš uodų ar blusų įkandimus: Vabzdžių įkandimai dažniausiai telkiasi tik nepridengtose kūno vietose (atviros rankos, kojos, kaklas), jie pavieniai, nevirsta plonasienėmis, labai trapiomis vandeningomis pūslelėmis ir niekada neplinta į burnos gleivinę, akių vokus ar plaukuotąją galvos dalį.
- Vėjaraupiai prieš tridiene karštinę (Roseola): Tridienei karštinei būdingas net tris dienas trunkantis itin aukštas karščiavimas, visiškai be jokių kitų simptomų. Tik temperatūrai galutinai nukritus, vaiko kūną staiga nusėja smulkus rausvas bėrimas. Šis rozeolos bėrimas nevirsta vandeningomis pūslelėmis, neniežti ir greitai (per porą dienų) išnyksta nepalikdamas jokių šašelių.
- Vėjaraupiai prieš Koksakio virusą (rankų, kojų ir burnos ligą): Nors Koksakio enterovirusas taip pat sukelia nemalonų pūslelinį bėrimą, jo lokalizacija organizme yra labai specifinė. Spuogeliai ir skausmingos pūslelės atsiranda beveik išskirtinai tik ant delnų, pėdų bei burnoje (ant liežuvio, dantenų). Vėjaraupių virusas, priešingai, labiausiai mėgsta liemenį, veidą bei plaukuotąją galvos dalį, o ant storo delnų ir pėdų odos sluoksnio pasitaiko itin retai.
- Vėjaraupiai prieš tymus: Tymų bėrimas yra smulkesnis, raudonas, bėrimo elementai linkę susilieti į didesnes dėmes ir jie niekada nevirsta iškiliomis vandeningomis pūslelėmis. Be to, tymams būdingas labai stiprus, varginantis kosulys, ryškus konjunktyvitas (akių uždegimas ir jautrumas šviesai) bei specifinės, baltos Kopliko dėmelės burnoje, ko tikrai nebūna sergant vėjaraupiais.
- Vėjaraupiai prieš penktąją ligą (infekcinę eritemą): Penktoji liga dažniausiai prasideda išskirtiniu, ryškiu, skaisčiai raudonu bėrimu ant skruostų, kuris atrodo tarsi po stipraus antausio. Vėliau bėrimas pamažu plinta ant liemens ir galūnių, formuodamas unikalų, tarsi nėriniuotą raštą, tačiau jis niekada nesiformuoja į iškilias, skysčiu užpildytas pūsleles, kurios yra esminis vėjaraupių vizitinis ženklas.
Vėjaraupiai suaugusiems: ar simptomai skiriasi?
Nors visuomenėje vėjaraupiai tradiciškai ir klaidingai laikomi tik vaikiška, nesunkiai įveikiama liga, suaugusieji taip pat gali ja užsikrėsti, jei neturėjo imuniteto ir nesirgo šia liga vaikystėje arba nebuvo skiepyti. Labai svarbu suvokti ir prisiminti, kad suaugusiems ši virusinė infekcija pasireiškia kur kas agresyviau, liga trunka ilgiau, o pavojingų komplikacijų rizika išauga net keliasdešimt kartų.
Pirmieji simptomai vyresniems pacientams būna nepalyginamai stipresni: prodrominis karščiavimas gali būti itin aukštas, siekti beveik 40 °C ir būti labai sunkiai numušamas įprastais vaistais. Ligai būdingas labai stiprus galvos skausmas, kaulų laužymas, nepakeliamas nuovargis, dėl kurio pacientas negali atsikelti iš lovos. Pats odos bėrimas paprastai būna neproporcingai gausesnis, pūslelės stambesnės, jos formuojasi gilesniuose odos sluoksniuose, todėl skausmas būna intensyvesnis, o gijimo procesas gali užsitęsti savaites. Skausmas, lydintis bėrimą, ypač jei iškyla daug pūslelių jautriose gleivinėse (burnos ir gerklės ertmėje, stemplėje, ant lytinių organų), gali gerokai apsunkinti elementarų valgymą, skysčių rijimą ir bendrą kasdienį funkcionavimą, kartais prireikia net intraveninės hidratacijos.
Besilaukiančioms moterims, ypač toms, kurios niekada anksčiau nesirgo vėjaraupiais ir neturi reikiamų antikūnų, susidūrimas su šiuo virusu reikalauja ypatingo atidumo ir skubios medikų pagalbos. Vėjaraupiai nėštumo metu gali sukelti labai sunkių komplikacijų ne tik pačios moters organizmui, bet ir besivystančiam vaisiui. Pavyzdžiui, tai gali lemti įgimtą vėjaraupių sindromą, pasireiškiantį vaisiaus apsigimimais, jei užsikrečiama ankstyvoje pirmoje nėštumo pusėje. Taip pat kyla didžiulė grėsmė sukelti sunkią, gyvybei pavojingą naujagimių infekciją, jei mama užsikrečia likus kelioms dienoms iki gimdymo ar iškart po jo. Be to, suaugusiems apskritai smarkiai padidėja vėjaraupių sukeltos pirminės virusinės pneumonijos (plaučių uždegimo) bei encefalito (smegenų audinių uždegimo) rizika. Todėl suaugusiems, vos tik pastebėjus pirmuosius neabejotinus vėjaraupių požymius, privalu nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos ir aptarti specifinio priešvirusinio gydymo būtinybę.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie vėjaraupius
Sergančiųjų tėvams ir patiems suaugusiems pacientams nuolat kyla daugybė neramių klausimų bei dvejonių apie šią plačiai paplitusią virusinę infekciją. Štai išsamūs atsakymai į pačius populiariausius ir aktualiausius iš jų:
- Kaip greitai po kontakto su sergančiuoju atsiranda pirmieji simptomai? Vėjaraupių inkubacinis periodas (laikas nuo viruso patekimo į organizmą iki pirmųjų ligos požymių atsiradimo) yra gana ilgas. Paprastai jis trunka nuo 10 iki 21 dienos, tačiau dažniausiai klinikinėje praktikoje pirmieji simptomai išryškėja praėjus maždaug 14–16 dienų po artimo kontakto.
- Ar galima maudyti vaiką ar suaugusįjį sergant vėjaraupiais? Taip, ne tik galima, bet ir labai rekomenduojama. Trumpos kasdienės maudynės po vėsiu ar drungnu (bet jokiu būdu ne karštu) tekančiu vandeniu padeda pastebimai nuraminti odos niežulį. Vanduo efektyviai nuplauna susikaupusį prakaitą bei paviršines bakterijas nuo pažeistos odos, taip drastiškai sumažinant antrinės infekcijos riziką. Svarbu nenaudoti jokių šiurkščių kempinių ar šveitiklių, o po maudynių odą nusausinti labai švelniai tapšnojant minkštu rankšluosčiu, griežtai vengiant bet kokio trynimo.
- Kokius vaistus galima vartoti temperatūros mažinimui sergant vėjaraupiais? Tai išties gyvybiškai svarbus klausimas. Vėjaraupių atveju temperatūrai mažinti ir skausmui malšinti saugiausia naudoti tik paracetamolį. Griežtai draudžiama vaikams ir paaugliams duoti aspirino (acetilsalicilo rūgšties), nes jis kartu su vėjaraupių virusu gali iššaukti retą, bet mirtinai pavojingą komplikaciją – Reye (Rei) sindromą, smarkiai pažeidžiantį kepenis bei smegenis. Taip pat medikai nerekomenduoja vartoti ir ibuprofeno, nes kai kurie atlikti klinikiniai tyrimai rodo stiprų ryšį tarp ibuprofeno vartojimo ligos metu ir kur kas didesnės sunkių, nekrotizuojančių bakterinių odos bei minkštųjų audinių infekcijų rizikos.
- Ar persirgus vėjaraupiais įgaunamas patikimas imunitetas visam gyvenimui? Daugumai žmonių vienas pilnavertis persirgimas garantuoja stiprų imunitetą visam likusiam gyvenimui. Antrą kartą vėjaraupiais susergama itin retai (tai gali nutikti nebent tuomet, jei pirmą kartą sirgta labai lengva forma dar ankstyvoje kūdikystėje ir nesusiformavo pakankamas antikūnų kiekis, arba smarkiai nusilpus imuninei sistemai dėl kitų ligų). Tačiau svarbu žinoti, kad pats virusas iš organizmo niekada nepasišalina – jis visam gyvenimui lieka „snaudžiančios“ būsenos nerviniuose mazguose ir vyresniame amžiuje ar patyrus stiprų stresą gali reaktyvuotis kaip itin skausminga liga – juostinė pūslelinė.
- Kada vaikas gali saugiai grįžti į darželį ar mokyklą? Sergantysis laikomas visiškai neužkrečiamu ir gali grįžti į ugdymo kolektyvą tik tada, kai visos be išimties ant kūno buvusios pūslelės pratrūksta ir pasidengia kietu, sausu šašu, o naujų bėrimo elementų nebeatsiranda mažiausiai 24 valandas. Paprastai šis procesas užtrunka apie 7–10 dienų nuo pačių pirmųjų bėrimo elementų pasirodymo.
- Ar vis dar saugu ir rekomenduojama naudoti briliantinį žaliąjį (vadinamąją „zelionką“)? Nors tai ilgametė mūsų senelių ir tėvų tradicija, šiuolaikiniai medicinos specialistai ir dermatologai jos visiškai neberekomenduoja. Žaliasis pigmentas stipriai sausina odą, gali ją nudeginti, padidina diskomfortą ir, kas dar blogiau, po savo ryškia ir tamsia spalva visiškai paslepia galimus ankstyvuosius bakterinės infekcijos požymius (paraudimą, audinių patinimą, pūlių atsiradimą). Gydymui ir odos priežiūrai kur kas geriau naudoti modernias, šaldančias, raminančias ir niežulį efektyviai mažinančias putas, purškalus ar cinko oksido losjonus, kurių galima įsigyti bet kurioje vaistinėje.
Komplikacijų rizika ir efektyvi odos priežiūra ligos laikotarpiu
Nors vėjaraupiai sveikų vaikų tarpe dažniausiai praeina be didesnių ir ilgalaikių liekamųjų reiškinių, ši virusinė infekcija toli gražu nėra tokia nekalta ir paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Netinkamai, aplaidžiai prižiūrint odą, ignoruojant higienos taisykles arba esant bent šiek tiek silpnesniam baziniam imunitetui, liga gali baigtis tikrai rimtomis, netikėtomis sveikatos problemomis, kurioms prireiks intensyvaus ir ilgo stacionaraus specializuoto gydymo ligoninėje. Svarbiausia užduotis – atsakingai ir atidžiai stebėti sergančiojo fizinę bei emocinę būklę viso infekcijos proceso metu ir operatyviai reaguoti į menkiausius įspėjamuosius ženklus.
Viena iš labiausiai paplitusių ir greičiausiai išsivystančių problemų, su kuriomis susiduria vėjaraupiais sergantys vaikai, yra antrinė bakterinė odos infekcija. Intensyvus, sunkiai nugalimas niežulys tiesiog skatina nekontroliuojamą draskymąsi, o per mechaniškai pažeistą natūralų odos barjerą itin lengvai patenka agresyvūs stafilokokai ar streptokokai, natūraliai gyvenantys ant žmogaus odos paviršiaus. Jei stebėdami bėrimus pastebėjote, kad pūslelė ar aplink ją esanti oda tapo neįprastai ryškiai raudona, smarkiai patino, iš pačios žaizdelės nuolat sunkiasi gelsvi ar žalsvi tiršti pūliai, arba atsirado lokalus odos karštumas ir pulsuojantis skausmas toje kūno vietoje, būtina nedelsiant, nieko nelaukiant konsultuotis su šeimos gydytoju. Tokiais sudėtingais atvejais ligoniui dažniausiai iš karto skiriami vietiniai antiseptikai arba stiprūs geriamieji antibiotikai. Neišgydyta, gilyn besiskverbianti bakterinė infekcija gali palikti labai gilius, grubius randus, kurie lieka pastebimi visam gyvenimui, o kraštutiniais atvejais – sukelti kraujo užkrėtimą (sepsį).
Kita, dar sudėtingesnė svarbi komplikacijų grupė tiesiogiai apima gyvybiškai svarbių vidinių organų pažeidimus. Viruso tiesiogiai sukeltas plaučių uždegimas (vėjaraupių pneumonija), nors mažiems vaikams pasitaiko santykinai rečiau, yra ypač, kritiškai pavojingas paaugliams, suaugusiems pacientams, rūkantiems asmenims bei besilaukiančioms moterims. Apie galimą plaučių audinio pažeidimą ryškiai signalizuoja staiga pasunkėjęs, paviršutiniškas kvėpavimas, stiprus dusulys net ramybės būsenoje, spaudimo jausmas krūtinėje ir atsiradęs sausas, alinantis kosulys bėrimo piko metu. Neurologinės sistemos komplikacijos, tokios kaip smegenėlių uždegimas (cerebelitas) ar net smegenų uždegimas (encefalitas), gali pasireikšti ryškiais eisenos sutrikimais, koordinacijos praradimu (pacientas negali išlaikyti pusiausvyros, svyruoja), staigiu mieguistumu, nuolatiniu vėmimu, traukuliais ar intensyviais, medikamentams nepasiduodančiais galvos skausmais. Bet kuris iš šių išvardintų neurologinių ar kvėpavimo takų simptomų yra absoliutus rodiklis, kad pacientui reikalinga neatidėliotina ir skubi medicininė apžiūra, o dažnai ir greitosios pagalbos iškvietimas.
Siekiant iš anksto minimizuoti anksčiau išvardintas rizikas, ypač svarbus teisingas ir nuoseklus niežulio malšinimas. Tėvai ir globėjai turėtų užtikrinti, kad sergančio vaiko nagai būtų nukirpti maksimaliai trumpai ir kruopščiai nudildyti, kad naktį, nesąmoningai besidraskant, būtų kuo mažiau traumuojamas ir pažeidžiamas odos paviršius. Mažesniems vaikams ir kūdikiams miego metu itin rekomenduojama užmauti plonas, švelnias medvilnines pirštines ar kojines ant rankų. Kasdieniai sergančiojo drabužiai turėtų būti labai laisvi, neprigludę, pagaminti išimtinai iš natūralių, gerai kvėpuojančių audinių, pavyzdžiui, šimtaprocentinės medvilnės ar lino. Tai padės užtikrinti gerą oro cirkuliaciją ir išvengti gausaus prakaitavimo, kuris visuomet tik dar labiau sudirgina odą ir sustiprina niežėjimo pojūtį. Taip pat verta nuolat, kelis kartus per dieną reguliariai vėdinti paciento kambarius ir palaikyti juose šiek tiek vėsesnę (apie 18–20 °C) aplinkos temperatūrą, nes karštis yra vienas didžiausių vėjaraupių diskomforto provokatorių.
Galų gale, pati efektyviausia ir patikimiausia priemonė šiuolaikinėje medicinoje, leidžianti sėkmingai išvengti ne tik aptartų sunkių vėjaraupių komplikacijų, baisių randų, bet ir pačios užkrečiamosios ligos, yra vakcinacija. Gydytojai, infektologai ir pediatrai visame pasaulyje garsiai akcentuoja skiepų svarbą, ypač didelės rizikos grupėms ir tiems suaugusiems asmenims, kurie šia liga dėl įvairių priežasčių taip ir nesirgo savo vaikystėje. Modernios, saugios ir ilgalaikiais tyrimais patikrintos vakcinos padeda organizmui iš anksto sukurti labai stiprų ir atsparų imunitetą. Todėl net ir atsitiktinai užsikrėtus virusu po atlikto skiepo (kas nutinka gan retai), infekcija organizme persergama itin lengva, netipine forma – dažniausiai visiškai be stipraus karščiavimo, su vos keliais, neženkliais odos spuogeliais, kurie netrukdo kasdienei veiklai. Žinant, kokia sunkiai toleruojama, varginanti ir organizmą alinanti gali būti ši ilgai trunkanti liga, mokslu pagrįsta prevencija visuomet išlieka pačiu protingiausiu, saugiausiu ir atsakingiausiu pasirinkimu kiekvienai sveikata besirūpinančiai šeimai.
