Kiekvienas sodininkas, pavasarį ar rudenį tvarkantis komposto dėžę, yra susidūręs su šiuo vaizdu: tarp perpuvusių lapų ir žemių rangosi didelės, riebios, balkšvos lervos. Pirmoji daugelio reakcija būna instinktyvi ir negailestinga – sunaikinti. Juk esame įpratę manyti, kad bet koks kirminas darže yra priešas, besikėsinantis į mūsų bulves, braškes ar dekoratyvinius augalus. Tačiau gamtoje viskas nėra taip paprasta. Tas „baisus“ padaras, kurį radote savo komposte, greičiausiai yra vienas geriausių jūsų sąjungininkų – paprastojo auksavabalio lerva. Jos sunaikinimas būtų ne tik beprasmis žiaurumas, bet ir nuostolis jūsų gaminamo komposto kokybei.
Kas yra paprastasis auksavabalis?
Prieš pradedant kalbėti apie lervas, verta prisiminti, kaip atrodo suaugęs vabzdys. Paprastasis auksavabalis (Cetonia aurata) – tai tas gražus, metalo žvilgesio turintis, žalsvas ar bronzinis vabalas, kurį vasarą dažnai matome tupintį ant rožių, bijūnų ar kitų stambių žiedų. Nors suaugę vabalai kartais gali apgraužti žiedlapius (todėl kai kurie gėlininkai jų nemėgsta), didžiąją savo gyvenimo dalį šis vabzdys praleidžia lervos stadijoje. Ir būtent šioje stadijoje jis atlieka milžinišką darbą ekosistemai.
Auksavabalio lervos yra saprofagai. Tai reiškia, kad jos minta negyva, yrančia organine medžiaga. Jos neėda gyvų augalų šaknų. Jų pagrindinis maistas yra pūvantys lapai, smulkios šakelės, pjuvenos ir kita kompostuojama masė. Iš esmės, šios lervos veikia kaip natūralūs „biologiniai malūnai“, smulkinantys ir perdirbantys organines atliekas į vertingą humusą.
Lemtinga klaida: auksavabalis ar karkvabalis?
Pagrindinė priežastis, kodėl sodininkai naikina auksavabalio lervas, yra jų supainiojimas su kitu, išties pavojingu kenkėju – paprastuoju karkvabaliu (Melolontha melolontha). Iš pirmo žvilgsnio abiejų vabalų lervos atrodo labai panašiai: C formos, balkšvos, su tamsesniu galu ir oranžine galva. Tačiau jų mitybos įpročiai ir vieta ekosistemoje yra visiškai skirtingi.
Karkvabalio lervos minta gyvų augalų šaknimis. Jos gali padaryti didelę žalą braškynams, jauniems medeliams ar vejai. Tuo tarpu auksavabalio lervos, kaip minėta, minta tik puvėsiu. Kadangi nepatyrusiai akiai jos atrodo vienodai, dažnai nukenčia nekaltosios komposto gyventojos. Norint išvengti šios klaidos, būtina išmokti jas atskirti.
Pagrindiniai skiriamieji požymiai
Nors abi lervos panašios, atidžiau įsižiūrėjus galima pastebėti esminius skirtumus. Štai į ką reikia atkreipti dėmesį:
- Galvos dydis ir žandikauliai: Karkvabalio lervos galva yra santykinai didelė, masyvi, su galingais žandikauliais (skirtais graužti kietas šaknis). Auksavabalio lervos galva yra mažesnė, proporcingai smulkesnė lyginant su kūnu.
- Kojos: Tai vienas lengviausiai pastebimų skirtumų. Karkvabalio lervos turi ilgas, stiprias kojas, kuriomis aktyviai naudojasi judėdamos. Auksavabalio lervos kojos yra trumpos, atrodo lyg atrofavusios, menkos.
- Judėjimo būdas: Jei padėsite lervą ant lygaus paviršiaus (pvz., delno ar plytelės), pamatysite ryškiausią skirtumą. Karkvabalio lerva bandys šliaužti pilvu, naudodama kojas. Auksavabalio lerva apsivers ant nugaros ir gana greitai šliauš „atbulomis“. Kojų ji beveik nenaudoja.
- Gyvenamoji vieta: Tai bene patikimiausias rodiklis. Jei lervas radote komposto krūvoje, pūvančiame kelme ar pjuvenų krūvoje – 99% tikimybė, kad tai auksavabalis. Karkvabaliai kiaušinėlius deda į dirbą, pievas, daržo lysves. Kompostas karkvabaliams nėra natūrali veisimosi terpė.
Kodėl auksavabalio lervos yra naudingos kompostui?
Radus auksavabalio lervų komposte, reikėtų džiaugtis, o ne baimintis. Jų buvimas rodo, kad kompostavimo procesas vyksta aktyviai ir teisingai. Šios lervos atlieka keletą funkcijų, kurios tiesiogiai gerina jūsų trąšų kokybę:
- Greitesnis irimas: Lervos fiziškai smulkina stambesnes organines atliekas. Tai, kas natūraliai pūtų kelerius metus, perėję per lervos virškinamąjį traktą, sugenda daug greičiau.
- Aeracija: Judėdamos komposto krūvoje, lervos purena masę, sukurdamos oro tunelius. Deguonis yra būtinas gerosioms bakterijoms ir grybams, kurie taip pat dalyvauja kompostavimo procese. Geriau vėdinamas kompostas nerūgsta ir neskleidžia blogo kvapo.
- Humuso gamyba: Lervų ekskrementai yra itin koncentruota, augalams lengvai pasisavinama medžiaga. Tai, kas lieka po lervų veiklos, yra brandus, tamsus ir derlingas kompostas.
Mokslininkai ir ekologinės žemdirbystės šalininkai pabrėžia, kad vabzdžių lervos yra neatsiejama sveikos dirvožemio mitybos grandinės dalis. Naikindami jas, mes nutraukiame natūralų ciklą ir verčiame save naudoti daugiau pirktinių trąšų ar biologinių aktyvatorių, nors gamta viską gali atlikti už mus nemokamai.
Ką daryti radus lervas sijojant kompostą?
Dažniausia situacija: pavasarį norite įterpti kompostą į šiltnamį ar lysves, pradedate jį sijuoti ir randate dešimtis lervų. Kyla klausimas – ar galima jas dėti į lysvę kartu su žeme?
Nors auksavabalio lervos neėda gyvų šaknų, perkėlus jas į lysvę (ypač jei ten mažai organikos), jos gali žūti dėl maisto trūkumo arba tapti paukščių grobiu. Be to, jei netyčia sumaišysite ir įdėsite karkvabalio lervą, rizikuojate augalais. Geriausia strategija yra tokia:
Sijodami kompostą, tiesiog rinkite lervas į atskirą kibirą. Baigę darbus, nuneškite jas atgal į komposto dėžę, kurioje dar liko nesuirusių atliekų, arba į naujai kraunamą krūvą. Ten jos galės toliau saugiai maitintis ir tęsti savo darbą, greitindamos naujos organinės masės skaidymąsi. Taip jūs išsaugote savo pagalbininkus ir užtikrinate nenutrūkstamą kompostavimo procesą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kadangi ši tema vis dar apipinta mitais, pateikiame atsakymus į dažniausius sodininkų klausimus.
Ar auksavabalio lervos gali įkąsti?
Ne, auksavabalio lervos yra visiškai nepavojingos žmogui. Jos neturi jokių nuodų ir nėra agresyvios. Jų žandikauliai pritaikyti smulkinti minkštą, pūvančią organinę medžiagą, todėl paimtos į rankas jos neįkąs.
Ar lervos gali užkrėsti daržoves ligomis?
Ne. Priešingai – perdirbdamos organines atliekas, jos padeda sukurti sveiką mikroflorą komposte, kuri slopina patogeninių grybelių dauginimąsi. Sveikas kompostas yra geriausia prevencija prieš augalų ligas.
Kiek laiko trunka lervos stadija?
Auksavabalio vystymosi ciklas paprastai trunka apie dvejus metus. Lerva žiemoja komposto krūvoje, kur temperatūra dėl irimo procesų būna aukštesnė nei aplinkoje. Pavasarį ar vasaros pradžioje jos virsta lėliukėmis, o vėliau – suaugusiais vabalais.
Ar kurmiai lenda į kompostą dėl šių lervų?
Taip, tai gali būti problema. Kurmiai, ežiai ir kai kurie paukščiai mėgsta riebias lervas. Jei jūsų komposto dėžė atvira iš apačios, kurmiai gali bandyti į ją patekti. Norint to išvengti, rekomenduojama komposto dėžės dugną iškloti tankiu metaliniu tinklu.
Suaugusio auksavabalio vaidmuo ekosistemoje
Svarbu suprasti, kad išsaugoję lervą, mes leidžiame išsivystyti suaugusiam vabalui, kuris taip pat turi savo vaidmenį gamtoje. Nors sodininkai kartais pyksta ant auksavabalių dėl apgraužtų rožių žiedų, šie vabalai yra svarbūs apdulkintojai.
Skraidydami nuo žiedo ant žiedo, auksavabaliai perneša žiedadulkes. Jų kūnas, apaugęs smulkiais plaukeliais, puikiai tinka šiam darbui. Be to, jie yra maistas kitiems gyvūnams – paukščiams, šikšnosparniams. Biologinė įvairovė sode yra sveiko sodo pagrindas. Kuo daugiau skirtingų rūšių vabzdžių gyvena jūsų sklype, tuo stabilesnė ekosistema, tuo mažiau tikimybės, kad nevaldomai išplis tikrieji kenkėjai.
Tad kitą kartą, keldami komposto šakes ir pamatę baltą, susirietusią lervą, neskubėkite jos traiškyti. Prisiminkite – tai tylus, darbštus jūsų pagalbininkas, kuris nemokamai gamina juodžemį jūsų būsimam derliui. Padėkite jį atgal į saugią vietą ir leiskite gamtai daryti savo darbą.
