Dažnai girdime žodį „empatija“ skambantį iš psichologų, santykių ekspertų ar net verslo lyderių lūpų, tačiau retai susimąstome, kokią didžiulę galią šis reiškinys turi mūsų kasdieniam gyvenimui. Gyvenant sparčiai besikeičiančiame, technologijų valdomame pasaulyje, atskirtis tarp žmonių kartais atrodo neįveikiama. Vis dėlto, būtent gebėjimas suprasti kito žmogaus jausmus, pažvelgti į pasaulį jo akimis ir atliepti jo vidines būsenas yra tas nematomas siūlas, kuris sujungia mus įprasminančiam bendravimui. Empatija nėra vien tik gražus asmenybės bruožas ar paviršutiniškas socialinis įgūdis – tai fundamentali žmogiškumo išraiška, tiesiogiai lemianti mūsų asmeninių, šeimyninių bei profesinių santykių kokybę. Gilinantis į žmogaus psichologiją, tampa visiškai akivaizdu, kad be šio gebėjimo tikras, gilus ryšys tiesiog neegzistuotų. Tai tarsi emocinis intelektas veiksme, leidžiantis ne tik išgirsti išsakomus žodžius, bet ir intuityviai pajusti tai, kas slypi nepasakyta tarp eilučių.
Jau nuo antikos laikų filosofai kalbėjo apie žmogaus poreikį priklausyti bendruomenei, o modernioji psichologija ir neuromokslai tai tik patvirtina: mes esame socialinės būtybės, kurių smegenys užprogramuotos siekti ryšio. Vis dėlto, šiuolaikiniame nuolatinio skubėjimo, nesibaigiančių pranešimų ir virtualaus bendravimo amžiuje, tikro, giluminio ryšio paradoksaliai vis labiau trūksta. Tampa labai lengva užsidaryti savo asmeninėje perspektyvoje, pamirštant, kad aplink mus esantys žmonės lygiai taip pat išgyvena savus iššūkius, džiaugsmus, paslėptą nerimą ar netikrumą. Empatija tampa tarsi tvirtu inkaru, kuris neleidžia nutolti vienam nuo kito net ir sudėtingiausiose gyvenimo audrose ir padeda išlaikyti pagarbų, supratingą santykį. Kai kalbame apie artimus santykius, nesvarbu, ar tai būtų romantiški ryšiai, ilgaamžė draugystė, ar bendravimas su artimiausiais šeimos nariais, susiduriame su neišvengiamais nuomonių skirtumais bei emociniais išbandymais. Šiose situacijose empatija padeda išvengti susvetimėjimo ir sukurti erdvę, kurioje kitas žmogus jaučiasi išgirstas, matomas bei besąlygiškai priimtas.
Kas iš tiesų yra empatija?
Moksliškai empatija apibrėžiama kaip asmens gebėjimas atpažinti, suprasti ir adekvačiai atliepti kito žmogaus emocinę būseną bei kognityvinę perspektyvą. Gana dažnai žmonės painioja empatiją su užuojauta, tačiau tarp šių dviejų sąvokų egzistuoja esminis ir labai svarbus skirtumas. Užuojauta reiškia gailestį dėl kito žmogaus nelaimės ar patiriamų sunkumų, stovint tarsi iš šalies – mes matome kito skausmą ir mums jo gaila, bet mes liekame saugiu atstumu. Tuo tarpu empatija reikalauja drąsaus panirimo į to žmogaus patirtį. Tai gebėjimas susitapatinti, įsijausti taip giliai, tarsi mes patys bent dalele išgyventume tą patį emocinį krūvį, kurį patiria kitas asmuo. Garsi pažeidžiamumo ir psichologinio atsparumo tyrinėtoja Brene Brown puikiai apibendrina šį skirtumą teigdama, kad empatija skatina žmogiškąjį ryšį, o užuojauta dėl savo prigimties dažnai jį tik atitolina.
Norint pilnavertiškai suprasti šį unikalų psichologinį mechanizmą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tikra empatija reikalauja nemažai vidinių resursų. Psichologai ir psichoterapeutai pastebi, kad tikrosios empatijos demonstravimas reikalauja sąmoningo atsisakymo nuo išankstinių nusistatymų, asmeninių vertinimų ir impulsyvaus patarimų dalijimo. Vietoj to pasirenkamas susikaupimas, aktyvus klausymasis ir tiesiog buvimas šalia. Tai jokiu būdu nereiškia, kad mes privalome visuomet sutikti su kito žmogaus požiūriu ar pateisinti visus jo veiksmus, tačiau tai neabejotinai reiškia, kad mes pripažįstame ir patvirtiname jo teisę jaustis taip, kaip jis tuo metu jaučiasi.
Trys pagrindinės empatijos rūšys
Psichologijos srities ekspertai bei emocinio intelekto tyrinėtojai išskiria tris pagrindines empatijos formas. Kiekviena iš jų atlieka skirtingą, tačiau vienodai reikšmingą vaidmenį mūsų tarpusavio bendravime ir socialinėje adaptacijoje:
- Kognityvinė empatija: Tai gebėjimas intelektualiniu lygmeniu suprasti, ką kitas žmogus galvoja ar jaučia. Galima sakyti, jog tai yra sąmoningas perspektyvos perėmimas. Ši empatijos rūšis ypatingai svarbi ir naudinga verslo derybose, konfliktų valdyme, vadyboje bei kasdienėje taktiškoje komunikacijoje, nes leidžia analizuoti ir nuspėti kito žmogaus reakcijas, motyvus bei parinkti tinkamiausius žodžius komunikacijai, neperkraunant savęs kito žmogaus emocijomis.
- Emocinė empatija: Tai tiesioginis fizinis ir psichologinis kito žmogaus emocijų pajautimas bei rezonansas. Jei matome verkiantį artimą draugą ir mums patiems nejučia susikaupia ašaros, arba jei greta esantis žmogus džiūgauja ir mus užkrečia savo euforija – mes patiriame emocinę empatiją. Dėl vadinamųjų „veidrodinių neuronų“ smegenyse mes galime automatiškai perimti kitų emocijas. Nors tai padeda sukurti ypač artimą ryšį, nesugebėjimas atsiriboti gali sukelti didelį emocinį nuovargį.
- Atjaučiamoji empatija: Ši rūšis harmoningai apjungia kognityvinę ir emocinę empatiją bei žengia dar vieną svarbų žingsnį į priekį – skatina žmogų konstruktyviam veiksmui. Tai ne tik protinis supratimas, kaip kitas jaučiasi, ir ne tik to jausmo perėmimas, bet ir natūralus, nuoširdus noras padėti ar palengvinti jo naštą. Būtent atjaučiamoji empatija yra laikoma pačia vertingiausia asmeniniuose santykiuose, nes ji pereina nuo pasyvaus vidinio stebėjimo prie aktyvaus, realaus palaikymo bei pagalbos teikimo.
Kodėl empatija yra santykių pamatas?
Nesvarbu, kokiame gyvenimo etape šiuo metu esame, mūsų asmeninė gerovė ir psichologinė pusiausvyra yra neatsiejamai susijusi su santykių kokybe. Artimi ryšiai reikalauja nuolatinės priežiūros, laiko ir pastangų, o empatija čia veikia kaip savotiškas emocinis klijus, išlaikantis žmones kartu net ir sunkiausiais krizių periodais. Be empatijos partneriai bėgant laikui pradeda jaustis vieniši, nesuprasti ir izoliuoti, o tai anksčiau ar vėliau veda prie neišvengiamos santykių griūties ir susvetimėjimo.
Pasitikėjimo ir saugumo kūrimas
Giliuose ir brandžiuose santykiuose pasitikėjimas neatsiranda per vieną naktį iš niekur. Jis kruopščiai formuojasi per šimtus ir tūkstančius smulkių interakcijų, kai vienas partneris išdrįsta parodyti savo pažeidžiamumą, o kitas į tai atsako supratinga empatija. Pavyzdžiui, grįžus po sunkios darbo dienos ir pasiskundus nesėkme, empatiškas partneris neskuba berti logiškų patarimų ar kritikos, o tiesiog apkabina ir išklauso. Kai žinome, jog bet kada galime pasidalinti savo baimėmis, slaptu gėdos jausmu ar skaudžiomis nesėkmėmis ir nebūsime teisiami, susikuria nepramušamas emocinis saugumas. Emocinis saugumas leidžia partneriams būti visiškai autentiškiems, nusiimti socialines kaukes ir namuose tiesiog būti savimi. Šio sukurto saugumo dėka šeimoje augantys vaikai taip pat natūraliai mokosi atvirumo, drąsos kalbėti apie savo kintančius jausmus, kas formuoja nepaprastai sveiką jų pačių asmeninę savivertę ateityje.
Efektyvesnis konfliktų sprendimas
Konfliktai ir nesutarimai yra visiškai natūrali, normali bet kokių artimų santykių dalis. Net ir patys tobuliausi partneriai kartais nesutaria. Tačiau tai, kaip mes tuos konfliktus sprendžiame, lemia mūsų ryšio ilgaamžiškumą. Kai karšto ginčo metu trūksta empatijos, bendravimas žaibiškai tampa destruktyvus: prasideda abipusiai kaltinimai, gynybinės reakcijos, praeities nuoskaudų priminimas ir psichologinių „sienų statymas“. Kita vertus, empatiškas požiūris leidžia pykčio akimirką bent sekundei sustoti ir nuoširdžiai paklausti savęs: kodėl mano partneris dabar taip aštriai reaguoja? Kokį paslėptą skausmą, nuovargį ar nepasitikėjimo baimę slepia jo pakeltas tonas? Išklausius kitą pusę be noro nedelsiant pertraukti ir bandant suprasti jos perspektyvą, agresija dažniausiai natūraliai slopsta, o sprendimų paieška iš karingos tampa konstruktyvia komandine užduotimi.
Ar įmanoma išugdyti ir sustiprinti empatiją?
Visuomenėje dažnai sklando klaidingas mitas, kad empatija yra išskirtinai įgimtas talentas – manoma, kad arba ją natūraliai turi nuo gimimo, arba ne. Nors genetika, temperamentas ir ankstyvoji vaikystės patirtis šeimoje iš tiesų turi nemažai įtakos mūsų pradiniam gebėjimui atjausti, neurologijos mokslas, ypač naujausi smegenų neuroplastiškumo atradimai, vienareikšmiškai įrodo, kad empatiją galima treniruoti lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir raumenis sporto salėje. Norint tapti empatiškesniam ir kurti gilesnius ryšius su aplinkiniais, reikia tik kantrybės, noro ir sąmoningo kasdienio darbo su savimi.
Štai keletas veiksmingų būdų ir technikų, kaip kasdieniniame gyvenime galime sąmoningai ugdyti savo empatiją:
- Praktikuokite aktyvų klausymąsi: Bendraudami su kitais, sutelkite absoliučiai visą dėmesį į pašnekovą. Nedėliokite mintyse atsakymo ar genialaus patarimo, kol kitas asmuo dar net nebaigė sakinio. Padėkite į šalį telefoną, palaikykite šiltą akių kontaktą ir užduokite atvirus klausimus, kurie parodytų jūsų susidomėjimą ir skatintų pašnekovą dar plačiau papasakoti apie savo išgyvenimus.
- Ugdykite savo savimonę: Mums labai sunku suprasti ir priimti kitų emocijas, jei mes patys nesugebame atpažinti ir įvardinti savųjų. Skirkite asmeninio laiko savo jausmų refleksijai, rašykite emocijų dienoraštį arba išbandykite mindfulness (dėmesingo įsisąmoninimo) meditaciją. Suprasdami, kaip asmeninis stresas, nerimas ar džiaugsmas veikia jūsų kūną, daug lengviau pastebėsite ir interpretuosite panašius ženklus kitų žmonių elgesyje.
- Išeikite iš savo komforto zonos „burbulo“: Sąmoningai domėkitės kitų patirtimis. Skaitykite įvairią grožinę literatūrą, žiūrėkite dokumentinius filmus apie žmones, kilusius iš skirtingų kultūrų, socialinių sluoksnių ar turinčius kitokias gyvenimo istorijas. Matomų perspektyvų įvairovė plečia protinį akiratį ir griauna įsišaknijusius stereotipus, kurie labiausiai trukdo tikram empatiškam ryšiui.
- Garsiai pripažinkite kito asmens jausmus: Žodžiai turi milžinišką galią. Vietoj frazių, sumenkinančių kito patirtį (pavyzdžiui, „Nenusimink, viskas bus gerai“ arba „Kitiems juk dar blogiau“), stenkitės naudoti empatiškus ir priimančius patvirtinimus: „Matau, kad tau dabar labai sunku“, „Aš pilnai suprantu, kodėl tu šioje situacijoje taip jautiesi“ ar tiesiog „Aš esu su tavimi“.
- Būkite itin kantrūs: Žmonės nėra atviros knygos. Kartais, norint iš tiesų suprasti, kodėl žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, prireikia nemažai laiko. Suteikite artimajam erdvės atskleisti savo istoriją jo paties tempu, nespausdami ir netaikydami jokio išankstinio moralinio teismo.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Susipažinus su empatijos teorija ir pasigilinus į jos taikymą praktikoje, skaitytojams neretai kyla papildomų asmeninių klausimų apie tai, kaip teisingai išlaikyti trapią pusiausvyrą tarp gilios atjautos kitiems ir savo pačių emocinės gerovės. Žemiau pateikiame išsamius atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus apie empatijos ypatumus.
Kuo tiksliai skiriasi empatija nuo simpatijos?
Simpatija paprastai reiškia teigiamą požiūrį į kitą asmenį, paprastą pritarimą jo veiksmams ar sutapimą interesuose. Ji nesukuria gilaus emocinio ryšio susidūrus su skausmu. Užuojauta, tuo tarpu, yra pasyvus gailestis dėl kito nelaimės. Empatija nėra nei tiesioginis pritarimas, nei atsitolinęs gailestis. Tai labai aktyvus kognityvinis ir emocinis procesas, reikalaujantis pabūti kito asmens batuose, pajusti jo situaciją iš vidaus, išliekant palaikančiu ir nesmerkiančiu.
Ar didelė empatija gali būti žalinga man pačiam?
Taip, tai yra labai reali rizika, ypač jei asmenybėje dominuoja tik emocinė empatija be tinkamai išvystytų asmeninių psichologinių ribų. Žmonės, dažnai vadinami „empatais“ arba ypač jautriais asmenimis, yra linkę netyčia visiškai sugerti kitų žmonių patiriamą stresą ir neigiamas emocijas, tarsi kempinės. Ilgainiui tai gali sukelti būseną, vadinamą „atjautos nuovargiu“ (angl. compassion fatigue) ir pilną emocinį perdegimą. Todėl labai svarbu mokytis psichologinės savipagalbos ir gebėti atskirti savo paties emocijas nuo to, ką išgyvena aplinkiniai.
Kaip elgtis su žmogumi, kuris akivaizdžiai stokoja empatijos?
Bendrauti ar juolab gyventi su empatijos stokojančiu asmeniu gali būti didžiulis emocinis iššūkis. Geriausia ir sveikiausia strategija tokioje situacijoje – brėžti labai aiškias ir griežtas asmenines ribas. Komunikuokite savo lūkesčius bei poreikius maksimaliai konkrečiai ir racionaliai, nesitikėdami, kad žmogus jus intuityviai supras ar pademonstruos gilų emocinį atliepimą. Tiesa, kartais empatijos trūkumas yra tik laikinas dalykas, nulemtas žmogaus patiriamo ekstremalaus streso ar pervargimo, tačiau kartais tai gali būti ir fiksuotas asmenybės bruožas. Todėl pirmoje vietoje visada privalote saugoti savo pačių emocinę sveikatą.
Kaip geriausia išmokyti vaikus būti empatiškais?
Vaikai geriausiai mokosi ne iš moralizavimų, o iš asmeninio tėvų pavyzdžio. Jei tėvai namuose rodo empatiją vienas kitam bei pačiam vaikui – pripažįsta jo baimes, leidžia išreikšti liūdesį ar pyktį, vaikas natūraliai perima šį bendravimo modelį. Taip pat labai naudinga aptarti įvairias kasdienes situacijas klausiant vaiko: „Kaip manai, kaip dabar jaučiasi tas berniukas, iš kurio atėmė žaislą?“. Skatinimas atpažinti kitų žmonių emocijas per knygų personažus ar animacinių filmų veikėjus puikiai treniruoja vaiko kognityvinę empatiją nuo pat mažų dienų.
Empatijos galia kasdieniuose pasirinkimuose
Pilnavertis gyvenimas bet kokiuose santykiuose be išimties reikalauja nuolatinio mokymosi ir lankstaus prisitaikymo prie kintančių gyvenimo aplinkybių bei partnerių poreikių. Nors be proto lengva būti maloniam, kantriam ir supratingam, kai gyvenime viskas klostosi puikiai ir sklandžiai, tikrasis mūsų empatijos ir žmogiškumo išbandymas įvyksta didžiulio streso, fizinio nuovargio, ligos ar netikėto pykčio akimirkomis. Būtent tuomet mes turime priimti sprendimą ir sąmoningai pasirinkti nesislėpti už savo saugaus egoizmo sienų, bet rasti jėgų atverti širdį ir atidžiai išklausyti kitą pusę. Šis ne visada patogus pasirinkimas reikalauja didžiulės drąsos, nes atverti save kito asmens skausmui, pretenzijoms ar nepasitenkinimui reiškia sutikti būti laikinai pažeidžiamam.
Tačiau tokios kasdienės drąsos ir emocinių pastangų grąža yra absoliučiai neįkainojama. Kaskart, kai sąmoningai nusprendžiame pažvelgti į susiklosčiusią situaciją ar pasaulį per artimo žmogaus prizmę, mes po truputį dedame tvirtą pagrindą santykiams, kurie tampa neįtikėtinai atsparūs laiko išbandymams, atsitiktiniams nesusipratimams ir didelėms gyvenimo audroms. Empatiškas bendravimas stebuklingai keičia mūsų namų atmosferą, darydamas ją ramybės oaze, iš pagrindų transformuoja konkurencingą darbo aplinką į bendradarbiaujančią komandą ir netgi daro didžiulę įtaką visai plačiajai visuomenei, tiesiogiai mažinant bendrą susipriešinimą bei agresiją. Jei absoliučiai kiekvienas iš mūsų savo kasdienybėje skirtų bent vieną minutę nuoširdžiai pagalvoti: „Kaip iš tiesų tas žmogus jaučiasi šioje situacijoje?“, pasaulis neabejotinai taptų kur kas šiltesne, supratingesne ir darnesne vieta gyventi visiems. Gebėjimas atjausti nėra ir niekada nebuvo silpnumo ar naivumo požymis. Atvirkščiai – tai viena iš galingiausių ir gražiausių žmogiškųjų savybių, turinti neginčijamą galią gydyti net ir pačias giliausias santykių žaizdas bei visam laikui atkurti kažkada prarastą tarpusavio pasitikėjimą.
