Tyrimai apie pirmąjį įspūdį sutaria dėl vieno: nuomonę apie nepažįstamą žmogų susidarome greičiau, nei spėjame apie tai pagalvoti. Kalbama apie sekundės dalis. Per tą trumpą akimirką smegenys nuskaito veidą, laikyseną, žvilgsnį ir – kad ir kaip keista – šypseną, kuri neretai nulemia, ar žmogus mums atrodo patikimas.
Įdomiausia tai, kad šis vertinimas vyksta ne sąmoningai. Mes nesprendžiame „šis žmogus man patinka” – tiesiog pajuntame. Ir būtent todėl detalės, kurioms patys skiriame mažai dėmesio, kitiems pasąmoningai pasako daugiau, nei norėtume.
Šypsena kaip socialinis signalas
Antropologai seniai pastebėjo, kad šypsena yra vienas universaliausių žmonių bendravimo signalų – ją vienodai supranta skirtingų kultūrų atstovai. Ji reiškia atvirumą, saugumą ir geranoriškumą. Todėl žmonės, kurie šypsosi laisvai, dažniau vertinami kaip labiau prieinami, draugiški ir net kompetentingi.
Problema ta, kad daugelis žmonių šypsotis vengia ne dėl nuotaikos, o dėl nepasitikėjimo savimi. Nepatogumas dėl dantų būklės priverčia laikyti lūpas suspaustas, dengti burną ranka, vengti nuotraukų ir vaizdo skambučių. Taip prarandamas galingiausias neverbalinio bendravimo įrankis – ir dažnai net nesuvokiant, kad taip nutinka. Žmogui atrodo, kad jis tiesiog „rimtas”, nors iš tikrųjų jis tiesiog dengiasi.
Pasitikėjimas prasideda nuo smulkmenų
Psichologai, tiriantys savivertę, atkreipia dėmesį į grįžtamąjį ryšį: kai žmogus jaučiasi tvarkingai, jis elgiasi laisviau, o laisvesnis elgesys sukelia geresnę aplinkinių reakciją, kuri savo ruožtu dar labiau sustiprina pasitikėjimą. Taip susidaro teigiama grandinė, kurios pradžioje neretai stovi visai nedidelis sprendimas.
Būtent todėl vis daugiau žmonių į savo išvaizdą žiūri ne kaip į tuštybę, o kaip į savijautos dalį. Klaipėdiečiai, kuriems svarbu jaustis užtikrintai, tokiais klausimais kreipiasi į vietos specialistus, pavyzdžiui, Piklinika, kur estetiniai sprendimai derinami su sveikatos pagrindu, o ne priešpriešinami jam. Tokia logika artima žmonėms, kurie nori ne akimirksnio efekto, o ilgalaikio rezultato.
„Dažniausiai žmogus ateina ne dėl skausmo, o dėl to, kad nustojo šypsotis nuotraukose”, – sako srities gydytojas odontologas. Pasak jo, pokytis po gydymo neretai matomas ne tik burnoje, bet ir laikysenoje, balse bei tame, kaip žmogus laiko galvą kalbėdamas.
Ne dėl kitų, o dėl savęs
Būtų klaidinga manyti, kad viskas priklauso nuo aplinkinių vertinimo. Priešingai – svarbiausia auditorija esame mes patys. Kai nustojame galvoti apie tai, ką slepiame, atsiranda vietos tam, ką iš tikrųjų norime parodyti pasauliui.
Šis pokytis retai būna dramatiškas. Dažniausiai jis tylus: žmogus pradeda dažniau juoktis, nebevengia kameros, laisviau kalba su nepažįstamais. Aplinkiniai nebūtinai supranta, kas pasikeitė, bet pajunta, kad bendrauti tapo lengviau.
Kaip išvaizda susijusi su elgesiu darbe
Verta paminėti dar vieną aspektą, kurį dažnai pamirštame – profesinį. Nemažai apklausų, tiriančių įsidarbinimo pokalbius, rodo tą pačią tendenciją: kandidatai, kurie pokalbio metu jaučiasi laisvai ir šypsosi natūraliai, dažniau apibūdinami kaip pasitikintys savimi, nors jų kompetencija gali būti tokia pati kaip įsitempusių varžovų. Tai nėra nesąžininga – tiesiog žmogaus smegenys atvirumą interpretuoja kaip patikimumo ženklą.
Panašiai veikia ir kasdienis darbas su klientais ar kolegomis. Žmogus, kuris nevengia bendrauti akis į akį, sukuria daugiau ryšių, o ryšiai ilgainiui virsta galimybėmis. Todėl investicija į savijautą neretai atsiperka ne tik emociškai, bet ir visai praktiškai.
Pirmasis įspūdis susiformuoja per sekundę, tačiau savijauta, kuri už jo slypi, kuriama daug ilgiau. Ir dažniausiai ji prasideda ne nuo didelių sprendimų, o nuo mažo apsisprendimo pagaliau pasirūpinti tuo, ką ilgai atidėliojome.
Reikia prisiminti ir tai, kad pasitikėjimas savimi retai ateina staiga – jis auga iš mažų sprendimų, kuriuos priimame savo naudai. Kiekvienas toks žingsnis, net ir nedidelis, siunčia sau žinią, kad esame verti dėmesio. O būtent iš tų mažų žinučių ilgainiui ir susideda tvirtesnis santykis su savimi.
Verta prisiminti ir tai, kad savijauta yra užkrečiama. Žmogus, kuris jaučiasi laisvai, aplinkiniuose sukelia panašų atsipalaidavimą, o įsitempęs – nesąmoningai perduoda įtampą. Todėl rūpinimasis savimi nėra vien asmeninis reikalas; jis subtiliai keičia ir tai, kaip jaučiasi žmonės aplink mus.
