Žmogaus virškinamojo trakto ir šalinimo sistemos sveikata yra nepaprastai svarbi bendrai organizmo gerovei, tačiau visuomenėje vis dar gajus stigmos ir nepagrįstos gėdos jausmas, kai kalbama apie storosios žarnos, išangės ar tarpvietės problemas. Dauguma žmonių drovisi atvirai diskutuoti apie patiriamą diskomfortą, skausmą tuštinimosi metu ar pastebėtus kraujo pėdsakus, todėl vizitą pas medicinos profesionalus atidėlioja iki paskutinės minutės, bandydami gydytis savarankiškai. Visgi, ignoruojami simptomai gali palaipsniui virsti rimtomis, lėtinėmis ar net gyvybei pavojingomis būklėmis, kurių gydymas vėliau reikalauja sudėtingų intervencijų. Būtent čia į pagalbą ateina siauros specializacijos medicinos ekspertas, kurio pagrindinis tikslas yra diagnozuoti, gydyti ir užkirsti kelią apatinio virškinamojo trakto ligoms. Šis straipsnis išsamiai aptars šio specialisto kompetencijos ribas, nagrinės dažniausiai pasitaikančius negalavimus ir paaiškins, kodėl laiku priimtas sprendimas peržengti gydytojo kabineto slenkstį gali ne tik sugrąžinti prarastą gyvenimo kokybę, bet ir išgelbėti gyvybę.
Kas yra koloproktologas ir kokia jo kompetencija?
Koloproktologas – tai aukštos kvalifikacijos gydytojas chirurgas, kuris specializuojasi storosios žarnos (gaubtinės ir tiesiosios), išangės kanalo bei aplinkinių tarpvietės audinių ligų diagnostikoje, profilaktikoje ir gydyme. Nors kasdienėje šnekamojoje kalboje dažnai vartojamas senesnis ir trumpesnis terminas proktologas, šiuolaikinėje ir oficialioje medicinos terminologijoje teisingiau naudoti pilnąjį pavadinimą. Terminas sudarytas iš graikų kalbos žodžių: „colon“ reiškia gaubtinę žarną, „proktos“ – tiesiąją žarną ir išangę, o „logos“ – mokslą. Taigi, šis specialistas tiria ne tik pačią išangę, bet ir apima kur kas platesnę virškinamojo trakto sritį. Šis gydytojas privalo turėti itin gilias žmogaus anatomijos, fiziologijos, gastroenterologijos ir onkologijos žinias, todėl gali meistriškai įvertinti sudėtingiausius virškinamojo trakto apatinės dalies struktūrinius bei funkcinius pakitimus.
Šiuolaikinė koloproktologija apima itin platų medicinos paslaugų spektrą: nuo konservatyvaus medikamentinio gydymo, dietologinių rekomendacijų teikimo iki sudėtingų, minimaliai invazinių ar visiškai atvirų chirurginių operacijų. Svarbu paminėti, kad šios srities ekspertai nuolat bendradarbiauja su kitų sričių specialistais – gastroenterologais, onkologais, ginekologais ir urologais, kad pacientui būtų suteiktas visapusiškas ir daugiadalykis gydymas. Neretai pacientai į šį kabinetą kreipiasi manydami, jog turi tik paprastą ir nepavojingą problemą, pavyzdžiui, padidėjusį hemorojinį mazgą, tačiau išsamus apžiūros procesas leidžia aptikti kur kas rimtesnes, slaptas patologijas ankstyvosiose stadijose, kai jos dar yra visiškai ir greitai išgydomos.
Dažniausiai diagnozuojamos ir gydomos ligos
Šio medicinos specialisto kabinete kasdien susiduriama su įvairiausio pobūdžio nusiskundimais. Nors daugelis apatinio virškinamojo trakto ligų dalinasi panašiais ar net identiškais simptomais, teisinga, savalaikė ir tiksli diagnozė yra pats svarbiausias sėkmingo gydymo veiksnys. Štai kelios pagrindinės patologijos, kurios tiesiogiai patenka į šio gydytojo atsakomybės sritį ir reikalauja specifinio dėmesio:
- Hemorojus: Tai bene labiausiai pasaulyje paplitusi proktologinė problema, kurios metu išsiplečia, paburksta ir uždegimo apimami tiesiosios žarnos bei išangės venų rezginiai. Hemorojus gali būti vidinis (esantis giliau tiesiojoje žarnoje) arba išorinis (matomas ir apčiuopiamas aplink išangę). Jo sukeliami simptomai svyruoja nuo nedidelio niežėjimo, maudimo iki itin stipraus skausmo, gausaus kraujavimo ar net mazgų iškritimo į išorę.
- Išangės įplėšos (analinės fisūros): Tai gleivinės linijiniai įtrūkimai arba žaizdos išangės kanale, kurios sukelia itin aštrų, deginantį, plėšiantį skausmą tuštinimosi metu ir ilgą laiką po jo. Dažniausiai ši itin nemaloni problema atsiranda dėl lėtinio vidurių užkietėjimo, kieto išmatų tūrio sukelto gleivinės tempimo ar lėtinio viduriavimo.
- Paraproktitas ir analinės fistulės: Paraproktitas yra ūmus, pūlingas audinių, esančių aplink tiesiąją žarną ir išangę, uždegimas. Tai būklė, reikalaujanti skubios chirurginės intervencijos. Negydant ar netinkamai gydant ūmų paraproktitą, beveik visada susiformuoja lėtinė komplikacija – fistulė. Tai patologinis, nenatūralus kanalas, jungiantis tiesiąją žarną su oda aplink išangę, iš kurio nuolat skiriasi pūlingos ar kraujingos išskyros.
- Storosios žarnos polipai: Tai iš pradžių gerybiniai žarnyno gleivinės išaugimai ar augliai. Nors jie patys savaime ne visada sukelia skausmą ar kitus akivaizdžius simptomus, ilgainiui (per kelerius metus) jie turi itin didelę riziką supiktybėti ir mutuoti į vėžines ląsteles. Jų laiku atliekamas pašalinimas yra pagrindinė vėžio prevencijos priemonė.
- Kolorektalinis vėžys: Tai viena klastingiausių, labiausiai paplitusių ir pavojingiausių onkologinių ligų pasaulyje. Pradinėse stadijose ši liga dažnai nesukelia visiškai jokių simptomų. Būtent profilaktinės patikros, koloproktologo konsultacijos ir endoskopiniai tyrimai padeda šią ligą pastebėti tada, kai ji dar gali būti visiškai išgydoma chirurginiu būdu.
Pavojaus signalai: kada vizitas pas gydytoją yra neišvengiamas?
Daugelis žmonių yra linkę kentėti kasdienį diskomfortą mėnesius ar net ištisus metus, pasikliaudami liaudiškomis priemonėmis, vaistininkų patarimais ar nereceptiniais tepalais bei žvakutėmis. Tačiau toks savigydos procesas gali tik pabloginti esamą situaciją, užmaskuoti tikrąją ligos priežastį ir smarkiai apsunkinti būsimą profesionalų gydymą. Egzistuoja konkretūs ir labai aiškūs simptomai, medicinoje vadinami pavojaus signalais (arba „raudonosiomis vėliavėlėmis“), kuriuos pastebėjus, būtina nedelsiant, be jokio laukimo registruotis išsamiai specialisto konsultacijai.
Visų pirma ir svarbiausia, bet koks kraujavimas iš išangės yra ypač rimtas simptomas, kurio negalima ignoruoti. Visiškai nesvarbu, ar matote vos kelis ryškiai raudono kraujo lašus ant tualetinio popieriaus po tuštinimosi, ar pastebite tamsaus, krešulingo kraujo priemaišas pačiose išmatose, ar kraujas laša į klozeto vandenį – tai niekada nėra normalu organizmo funkcija. Nors pacientai dažniausiai patys sau nusistato diagnozę ir kraujavimą priskiria „paprastam hemorojui“, tamsesnis, su išmatomis susimaišęs kraujas gali tiesiogiai reikšti kraujavimą kur kas aukštesnėse storosios žarnos dalyse. Toks kraujavimo pobūdis yra klasikinis ir labai grėsmingas storosios žarnos polipų arba jau besivystančių piktybinių navikų požymis.
Kiti svarbūs simptomai, reikalaujantys neatidėliotino dėmesio
Kraujavimas anaiptol nėra vienintelis indikatorius, signalizuojantis apie rimtas problemas. Be jo, būtina atkreipti dėmesį į kitus, nemažiau svarbius požymius, rodančius apatinio virškinamojo trakto anatominius ar funkcinius sutrikimus:
- Nuolatinis ar ūmus skausmas: Aštrus, veriantis, pulsuojantis ar bukas skausmas tuštinimosi metu, ramybės būsenoje, vaikštant ar ilgiau sėdint. Tai gali rodyti gilų išangės gleivinės įtrūkimą (įplėšą), staiga trombuotą (užsikimšusį kraujo krešuliu) hemorojinį mazgą arba besiformuojantį pūlinį, kuriam gresia plyšimas.
- Tuštinimosi įpročių pasikeitimas: Jei didžiąją gyvenimo dalį tuštinotės reguliariai ir be vargo, o pastaruoju metu nuolat kenčiate nuo nenumaldomo vidurių užkietėjimo arba, atvirkščiai, lėtinio nepaaiškinamo viduriavimo, tai ryškiai signalizuoja apie žarnyno motorikos ar struktūros sutrikimus.
- Nepilno išsituštinimo ir svetimkūnio jausmas: Nuolatinis ir erzinantis jausmas, tarsi tiesioji žarna nebūtų pilnai ir efektyviai ištuštinta net ir po ilgo pasinaudojimo tualetu. Toks diskomfortas, dažnai lydimas spaudimo pojūčio, gali būti tiesiogiai susijęs su išaugusiais polipais, žarnyno augliais arba lėtinėmis uždegiminėmis ligomis.
- Guzeliai, išskyros ir dariniai: Apčiuopiami kieti ar minkšti dariniai aplink išangės sritį, kurie gali būti skausmingi prisilietus, stipriai niežtintys, šlapiuojantys ar kraujuojantys. Taip pat verta sunerimti pastebėjus gleivingų ar pūlingų išskyrų ant apatinio trikotažo.
- Nepaaiškinamas svorio kritimas ir silpnumas: Jei kartu su žarnyno ar tuštinimosi problemomis pradeda nepaaiškinamai ir greitai kristi kūno svoris, prarandamas apetitas, jaučiamas lėtinis, nepraeinantis nuovargis ir silpnumas (tai dažnai indikuoja dėl kraujavimo atsiradusią anemiją), tai gali būti stiprus pažengusios onkologinės ligos požymis.
Kaip tinkamai pasiruošti pirmajai konsultacijai?
Kylanti baimė, nepagrįstas nerimas ir stiprus gėdos jausmas dažniausiai atsiranda dėl paprasčiausio nežinojimo, kaip tiksliai vyksta gydytojo apžiūra ir kaip jai reikia taisyklingai pasiruošti. Iš tiesų, pirmoji konsultacija pas šį specialistą yra visiškai standartinė, kasdienė ir rutininė medicininė procedūra, kuri trunka palyginti neilgai ir pacientui sukelia daugiau psichologinį diskomfortą nei realų fizinį skausmą. Gydytojas yra aukščiausio lygio savo srities profesionalas, kuriam jūsų anatominė būklė yra kasdienis darbas, o ne vertinimo ar smerkimo objektas. Todėl svarbiausia vizito metu yra abipusis pasitikėjimas, atvirumas ir kuo tikslesnis, detalesnis simptomų apibūdinimas be jokių nutylėjimų.
Siekiant, kad planuojamas vizitas būtų kuo informatyvesnis, sklandesnis ir gydytojas galėtų aiškiai bei tiksliai įvertinti jūsų tiesiosios žarnos gleivinės būklę, rekomenduojama atlikti kelis paprastus paruošiamuosius žingsnius namuose:
- Žarnyno apatinės dalies valymas: Priklausomai nuo konkrečios klinikos ar gydytojo rekomendacijų, dažniausiai likus maždaug dviem ar trims valandoms iki numatyto vizito prašoma savarankiškai pasidaryti vieną ar dvi vaistinėje įsigytas mikroklizmas. Ši paprasta procedūra padeda greitai išvalyti apatinę tiesiosios žarnos dalį nuo išmatų likučių ir leidžia gydytojui atlikti švarią, kokybišką bei tikslią apžiūrą instrumentais. Viso žarnyno valymas geriamaisiais tirpalais (kaip prieš kolonoskopiją) pirmajai konsultacijai dažniausiai nėra reikalingas.
- Asmens higienos užtikrinimas: Prieš vykstant į vizitą rekomenduojama tiesiog nusiprausti po šiltu dušu, tačiau reikėtų griežtai vengti naudoti stiprius, kvapnius muilus, šveitiklius ar tepti raminančius kremus, tepalus tiesiai ant išangės srities odos. Papildomos kosmetinės priemonės gali pakeisti natūralų odos vaizdą, paslėpti paraudimą ar užmaskuoti prasidėjusį uždegimą, taip sunkinant diagnostiką.
- Medicininės istorijos paruošimas: Prieš įžengiant į kabinetą, ramiai prisiminkite ir, dar geriau, užsirašykite visus varginančius simptomus ant lapelio: kada jie tiksliai prasidėjo, kokio jie intensyvumo (pavyzdžiui, įvertinkite skausmą nuo 1 iki 10), kokie kasdieniai veiksniai (tam tikras aštrus maistas, alkoholio vartojimas, sunkus fizinis krūvis ar ilgas sėdėjimas) juos pablogina arba palengvina. Taip pat iš anksto pasiruoškite tikslų sąrašą visų vaistų ir maisto papildų, kuriuos šiuo metu reguliariai vartojate.
- Ankstesnių tyrimų rezultatų surinkimas: Jei praeityje jau buvote atlikę bendruosius ar specifinius kraujo tyrimus, išmatų tyrimus dėl slapto kraujavimo, pilvo organų ultragarso tyrimus ar buvote siųsti endoskopiniams tyrimams, būtinai atsineškite šių tyrimų atsakymus ir išrašus parodyti gydytojui. Tai padės susidaryti bendrą vaizdą apie jūsų sveikatą.
Šiuolaikiniai diagnostikos ir gydymo metodai
Koloproktologijos sritis per pastaruosius kelis dešimtmečius neįtikėtinai smarkiai patobulėjo, pritaikydama inovatyviausias technologijas. Diagnozuojant ligas vis rečiau pasikliaujama vien tik apčiuopa ir manualine apžiūra. Pirmiausia, specialistas atidžiai įvertina išangės ir tarpvietės sritį vizualiai, ieškodamas išorinių pakitimų, tuomet atlieka švelnų pirštinį tiesiosios žarnos tyrimą su lubrikantu, o esant poreikiui – iškart naudoja modernius diagnostinius instrumentus.
Vienas dažniausių, greičiausių ir informatyviausių tyrimų paties gydytojo kabinete yra anoskopija. Šios trumpos procedūros metu į išangę įvedamas trumpas (apie 8-10 centimetrų ilgio) plastikinis arba metalinis vamzdelis su ryškiu šviesos šaltiniu, leidžiantis ypač detaliai apžiūrėti analinį kanalą iš vidaus, įvertinti gleivinės vientisumą ir pastebėti vidinius hemorojinius mazgus ar įplėšas. Jei atsiranda poreikis ištirti gilesnius tiesiosios ir riestinės žarnos sluoksnius, atliekama rektoskopija. Visgi, siekiant objektyviai įvertinti visos, net ir pačios aukščiausios storosios žarnos būklę ir šimtu procentų atmesti onkologinės ligos ar polipų riziką, pacientas vėliau siunčiamas kolonoskopijai. Šis išsamus ir auksinio standarto endoskopinis tyrimas šiandien dažniausiai atliekamas taikant intraveninę sedaciją ar trumpalaikę narkozę, todėl pacientas procedūros metu jaukiai miega ir nejaučia visiškai jokio skausmo ar nepatogumo.
Kalbant apie patį gydymą, taikomi metodai taip pat tapo gerokai palankesni ir draugiškesni pacientui. Dar prieš porą dešimtmečių standartinės hemorojaus ar išangės įplėšos operacijos reiškė sunkų pjūvį, ilgas savaites ligoninėje ir itin skausmingą, sekinančią reabilitaciją. Šiandien prioritetas, kur tik įmanoma, teikiamas minimaliai invazinėms chirurginėms procedūroms. Išsiplėtę hemorojiniai mazgai gali būti efektyviai perrišami specialiais guminiais žiedais (ligatūromis), koaguliuojami infraraudonaisiais spinduliais, gydomi moderniausiais chirurginiais lazeriais arba sklerozuojami suleidžiant specialias venas užakinančias medžiagas. Šios dienos chirurgijos procedūros trunka vos keliolika ar keliasdešimt minučių, atliekamos pritaikius vietinę nejautrą, o pacientas jau tą pačią ar kitą dieną gali savarankiškai eiti namo ir greitai grįžti prie visiškai įprastos, aktyvios kasdienės veiklos. Tik smarkiai pažengusių, komplikuotų ar užleistų ligų, tokių kaip ketvirto laipsnio hemorojus, dideli polipai ar vėžys, atveju vis dar taikomas didesnės apimties tradicinis chirurginis gydymas.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Natūralu, kad susidūrus su asmeninėmis ir intymiomis sveikatos problemomis kyla daugybė dvejonių bei neatsakytų klausimų, kurie skatina baimę. Žemiau pateikiame aiškius ir raminančius atsakymus į tuos klausimus, kuriuos pacientai gydytojams užduoda bene dažniausiai.
- Ar apžiūra gydytojo kabinete yra skausminga? Dažniausiai proktologinė apžiūra yra visiškai neskausminga, nors gali sukelti nedidelį neįprastą diskomfortą ar nestipraus tempimo bei spaudimo jausmą tiriant instrumentais. Jei pacientas vizito metu jau patiria labai ūmų skausmą (pavyzdžiui, dėl atviros išangės įplėšos ar stipraus pūlinio), gydytojas būtinai naudoja vietiškai veikiančius nuskausminamuosius tepalus (anestetikus) arba, tausodamas paciento savijautą, priima sprendimą atidėti instrumentinį tyrimą iki tol, kol medikamentais bus apmalšintas pats ūmiausias uždegimas.
- Kuo tiksliai skiriasi gastroenterologas nuo koloproktologo? Gastroenterologas yra terapinio profilio (neoperuojantis) gydytojas, kuris diagnozuoja ir dažniausiai medikamentais, dietomis gydo viso virškinamojo trakto, įskaitant skrandį, stemplę, kepenis, tulžį bei žarnyną, funkcines ir uždegimines ligas. Koloproktologas, tuo tarpu, yra chirurgas, kuris anatomiškai ir techniškai specializuojasi būtent storosios bei tiesiosios žarnos, išangės ir tarpvietės patologijose, ir, esant objektyviam reikalui, atlieka fizines chirurgines operacijas.
- Ar nustačius hemorojų visada prireikia operacijos? Tikrai ne. Priešingai nei manoma, ankstyvųjų (pirmo ar antro) stadijų hemorojus dažniausiai sėkmingai ir efektyviai valdomas tiesiog radikaliai keičiant mitybos įpročius, didinant kasdienį fizinį aktyvumą, taikant vietinę higieną bei vartojant specialias priešuždegimines žvakutes bei tepalus. Minimaliai invazinis ar juo labiau operacinis chirurginis gydymas pacientui siūlomas tik tada, kai nuoseklūs konservatyvūs metodai ilgą laiką neduoda laukiamų rezultatų arba kai pacientas kreipiasi ligai jau pasiekus smarkiai pažengusią stadiją.
- Ar negydomas hemorojus ilgainiui gali virsti vėžiu? Tai vienas gajausių ir labiausiai pacientus gąsdinančių mitų. Pats hemorojus, kaip išsiplėtusių venų darinys, niekada nemutuoja ir nevirsta storosios ar tiesiosios žarnos vėžiu. Tačiau pavojus slypi tame, kad hemorojaus simptomai (kraujavimas, diskomfortas) yra identiški vėžio sukeliamiems simptomams. Žmogus gali manyti, kad kraujuoja dėl hemorojaus, ir taip pražiopsoti tyliai besivystantį onkologinį susirgimą. Todėl diagnozę turi patvirtinti tik gydytojas.
- Kada ir kokio amžiaus sulaukus rekomenduojama atlikti profilaktinę kolonoskopiją? Lietuvoje sėkmingai vykdoma valstybės finansuojama storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, todėl visiems asmenims (tiek vyrams, tiek moterims) nuo 50 iki 74 metų kartą per dvejus metus nemokamai atliekamas slapto kraujo išmatose testas, o jam esant teigiamam – skiriama profilaktinė kolonoskopija. Tačiau, jei jūsų artimi giminaičiai (tėvai, broliai, seserys) sirgo žarnyno vėžiu arba jei patys jaučiate anksčiau minėtus pavojaus simptomus, tyrimą primygtinai rekomenduojama atlikti gerokai anksčiau, neatsižvelgiant į paciento amžių.
Profilaktika ir sveika mityba: kaip apsaugoti apatinį virškinamąjį traktą
Nors įvairūs genetiniai veiksniai, audinių paveldimumas ar su amžiumi susiję organizmo pokyčiai turi reikšmingos įtakos storosios žarnos ir išangės ligų išsivystymui, vis dėlto patį didžiausią, lemiamą vaidmenį atlieka mūsų kasdienis, rutininis gyvenimo būdas. Teisingų ir sveikatai palankių įpročių formavimas yra pats paprasčiausias ir efektyviausias būdas išvengti didžiulio diskomforto ir sudėtingų medicininių, chirurginių intervencijų ateityje. Pagrindinis ir svarbiausias šių ligų profilaktikos tikslas – užtikrinti kasdienį, reguliarų, minkštą ir sklandų tuštinimosi procesą bei bet kokiomis priemonėmis išvengti vidurių užkietėjimo, kuris yra pagrindinis, negailestingas hemorojaus ir išangės įplėšų kaltininkas, tiesiogiai žalojantis gleivinę.
Mityba atlieka absoliučiai kertinį vaidmenį palaikant normalią ir sveiką žarnyno bei virškinimo funkciją. Pats svarbiausias profilaktinės mitybos elementas, kurį akcentuoja visi proktologai, yra skaidulinės medžiagos (ląsteliena). Jos organizme veikia kaip savotiška, natūrali žarnyno šluota – jos nėra suvirškinamos, tačiau slinkdamos žarnynu padeda formuoti minkštos, tūrinės konsistencijos išmatas ir stimuliuoja sveiką žarnyno sienelių peristaltiką (susitraukinėjimą). Kasdieniame kiekvieno žmogaus racione turėtų kuo gausiau atsidurti šviežios daržovės, sezoniniai vaisiai, pilno grūdo produktai (avižos, rudieji ryžiai), įvairios sėlenos, linų sėmenys, riešutai bei ankštinės daržovės. Oficialiai rekomenduojama paros skaidulų norma suaugusiam žmogui yra apie 25–30 gramų. Tačiau, valgant daug ląstelienos turintį maistą, gyvybiškai svarbu atkreipti dėmesį į per dieną suvartojamų skysčių kiekį. Skaidulos absorbuoja vandenį ir taip brinksta, todėl per dieną būtina išgerti bent 1,5–2 litrus gryno negazuoto vandens. Be pakankamo vandens kiekio sausos skaidulos gali suveikti atvirkščiai ir žarnyne suformuoti kietą kamštį, sukeldamos dar didesnį vidurių užkietėjimą.
Fizinis žmogaus aktyvumas yra ne ką mažiau svarbus apatinio virškinamojo trakto apsaugos faktorius. Šiuolaikinis sėdimas darbas biure, ilgos, varginančios valandos praleistos prie automobilio vairo ir itin pasyvus laisvalaikis ant sofos drastiškai sulėtina ir apsunkina kraujotaką mažojo dubens srityje. Dėl prastos kraujotakos padidėja kraujospūdis tiesiosios žarnos ir išangės venose, kas išprovokuoja jų plėtimąsi. Siekiant to išvengti, rekomenduojama kasdien sąmoningai skirti bent 30–40 minučių aktyviam pasivaikščiojimui gryname ore, plaukimui baseine, jogai, važiavimui dviračiu ar kitokiai vidutinio intensyvumo mankštai. Dirbantiems sėdimą darbą privalu įsiugdyti įprotį kas valandą daryti trumpas, penkių minučių trukmės pertraukėles – pakilti nuo kėdės, pasivaikščioti po patalpą, padaryti kelis elementarius dubens ir kojų tempimo pratimus.
Galiausiai, ypatingą dėmesį būtina atkreipti į savo asmeninius tualeto įpročius, kurie dažnai yra neteisingi. Labai svarbus principas yra niekada neatidėlioti ir neslopinti natūralaus noro tuštintis. Jei organizmas siunčia signalą, reikėtų eiti į tualetą nieko nelaukiant. Valingai sulaikant ir užlaikant išmatas tiesiojoje žarnoje, iš jų toliau aktyviai rezorbuojamas (įsiurbiamas) vanduo, jos nenumaldomai džiūsta, kietėja lyg akmuo, ir vėliau pats tuštinimosi procesas tampa mechaniškai traumuojantis jautrią gleivinę. Be to, gydytojai griežtai įspėja, kad nereikėtų tualete leisti per daug laiko be reikalo. Knygų, žurnalų skaitymas, ilgas naršymas išmaniajame telefone ar tiesiog ilgalaikis sėdėjimas ant unitazo (daugiau nei 3–5 minutes) dėl gravitacijos ir sėdėjimo pozos sukuria milžinišką papildomą spaudimą tarpvietės sritims. Tai tiesiogiai mechaniškai skatina hemorojinių mazgų pritekėjimą krauju, jų pūtimąsi, didėjimą, iškritimą į išorę ir lėtinio uždegimo atsiradimą. Taisyklinga poza (naudojant nedidelę kėdutę kojoms pakelti, kad keliai būtų aukščiau klubų) ir greitas tuštinimosi procesas yra vieni geriausių ir pigiausių vaistų siekiant išlaikyti išangės sveikatą ilgus metus.
